Ana, Ričmondo rūmai, 1540 m. liepos 12 d.
Pasirašau, kad sutinku su teismo išvadomis, ir visi: manęs įtikinėti atvykę kilmingieji, damos, kurios, kai buvau Anglijos karalienė, apsimetė draugėmis ir veržėsi tarnauti mano svitoje, — vienas po kito tai paliudija. 5ripažinau, jog buvau susižadėjusi ir nelaisva tekėti, netgi atsiprašiau už tai.
Tas vakaras Anglijoje man buvo juodas. Juodesnio nebuvau išgyvenusi. Aš nebe karalienė. Kai Henrikas ves mergaitę iš mano svitos, galėsiu likti Anglijoje, gavusi nepatikimą karaliaus malonę, arba be penso grįžti namo ir gyventi su savo broliu, kurio pagieža ir atsainumas įstūmė mane į tokią padėtį. Šį vakarą esu visiškai viena.
Ričmondo rūmai yra gražiausi visoje karalystėje, su vaizdu į upę, su puikiu parku. Jie buvo statyti Henriko tėvui kaip taikios karalystės reprezentaciniai rūmai. Ši nuostabi vieta yra dalis atlygio, kurį norėdamas manęs atsikratyti pasiūlė karalius. Be rūmų, aš paveldėsiu Boleinų turtą, jų giminės namus, gražią Hiverio pilį. Atrodo, jog niekam, išskyrus mane, nepasirodė juokinga, kad karalius nutarė papirkti mane ankstesnės karalienės Anos gimtaisiais namais, kurie atiteko jam tik todėl, kad nukirto žmonai galvą. Ir dar man bus skirtas dosnus išlaikymas. Būsiu pirma dama karalystėje, antra po naujosios karalienės, ir būsiu laikoma karaliaus seserimi. Mes liksime draugai. Ir gyvensime labai laimingai.
Nežinau, kaip reikės čia gyventi. Tiesą sakant, neišmanau, kaip pasisuks mano gyvenimas po šio vakaro, po šios juodos nakties. Negaliu grįžti namo pas brolį. Man būtų gėda kaip nuplaktam šuniui pasirodyti pas Viljamą ir pasakyti, jog Anglijos karalius išsiskyrė su manimi, arkivyskupų padedamas, iškeitė mane į gražuolę mano pačios rūmų damą. Negaliu grįžti namo ir viską pripažinti. Negaliu grįžti ir patirti tokią gėdą. Ką giminaičiai man pasakytų, kaip gyvenčiau, iššvaisčiusi tiek brolio turto, nedrįstu įsivaizduoti. Tiesiog šitas variantas neįmanomas.
Todėl man teks likti čia. Daugiau nėra kur prisiglausti. Negaliu vykti į Prancūziją ar Ispaniją, negaliu net įsigyti namelio kur nors Vokietijoje. Neturiu pinigų, o išvykusi iš Anglijos netekčiau turtų ir išlaikymo. Mano žemės atitektų kam nors kitam. Karalius primygtinai reikalauja, kad naudočiausi karališku dosnumu jo karalystėje. Kad kitas vyras suteiks man namus, taip pat negaliu tikėtis. Niekas neves manęs, žinodamas, jog daug naktų praleidau stebėdama varganas karaliaus pastangas, bet jis taip ir nesugebėjo atlikti sutuoktinio pareigos. Nė vienas vyras netrokš manęs, žinodamas, kad karaliaus vyriškumas susitraukė mano akivaizdoje. Karalius prasitarė savo draugams, kad jam atgrasus storas mano pilvas ir suglebusios krūtys, kad nemalonus mano kvapas. Kokia gėda! Be to, kadangi visi Anglijos dvasininkai pripažino, jog turėjau ištekėti už Lotaringijos hercogo, negalėsiu su niekuo kitu susituokti, jeigu ateityje to užsimanyčiau. Teks gyventi vienišai, be mylimojo, vyro, kompaniono. Teks nugyventi gyvenimą vienatvėje, be šeimos. Niekada nesusilauksiu vaikų, niekada nepagimdysiu sūnaus, savo paveldėtojo, niekada neturėsiu mylimos dukters. Būsiu vienuolė be įžadų, našlė be prisiminimų, pusmečio žmona ir nekalta mergina. Turėsiu gyventi tremtyje ir niekada daugiau neišvysiu Klevo. Niekada nebepamatysiu savo motinos.
Man tai sunkus nuosprendis. Juk esu jauna, dvidešimt penkerių metų moteris. Nepadariau nieko bloga. Bet vis tiek pasmerkta amžinai vienatvei: negeidžiama, vieniša, ištremta. Iš tiesų, kai karalius yra pats sau dievas ir vykdo tik savo įnorius, kęsti tenka kitiems.